Интервью с Дэйнюсом

Dainius Kazlauskas – tamsos zmogus

Dovilė Stuikienė

27-01-2009

Nusifilmavęs rusų seriale Maskvoje, paatostogavęs Italijoje prie Komo ezero, grįzęs is gastrolių po Australiją ir Kiniją, jis tyliai apsigyveno savo bute Zirmūnuose, Vilniuje. Aktorius Dainius Kazlauskas ne pirmą kartą, kitų akimis, pasielgė gana keistai – vėl atsisakė gundančių pasiūlymų. Kodėl?

Ne vienas jo gerbėjas internete (ir gyvenime!) nesusilaiko nuo jaustukų ir sauktukų: „Koks jo Merkucijus „Romeo ir Dzuljetoje“ – uch!!! Koks jo Urvinis „Urviniame zmoguje“ – och!!! Koks jo Volandas „Meistre ir Margaritoje“ – !!! Tai, ko gero, didziausio ryskumo, bet nematomas talentas Lietuvoje!“ Toks karstai garbinamas zmogus sėdi priesais, visas sulindęs į balto megztinio apykaklę. Is pradzių į klausimus atsakinėja trimis zodziais (tą dalį praleisime), o paskui vos begaliu įterpti sakinį...

Vakar n-tąjį kartą vaidinote „Urvinį“. Stebiuosi, ką naujo aktoriai gali savo personaze atrasti per kokį simtąjį spektaklį? Ar kartais netampate pats sau nuobodus?

Nuolat ieskai atspalvių, kad toks nebūtum. Bet kai kada matai: viskas! Ne kartą esu pasielgęs drastiskai – pasitraukęs is spektaklių, kurie galėjo dar ne vienus metus būti rodomi. Ir mano vaidmenys juose buvo nelengvi, nesimėtantys... Jaučiu, kad, pavyzdziui, „Urvinis zmogus“ dar turi vienus gyvavimo metus. Tai nereiskia, kad vėliau ziūrovai į jį nebeitų. Eitų. Bet... Spektakliai gimsta ir mirsta – tai natūralu. Tokia mūsų profesija. Nors yra ir buvo gerinančių ilgaamziskumo rekordus: „Zaldokynė“ ar „Haroldas ir Modė“. Juokaudavome, kad Nijolė Gelzinytė daug metų vaidindama Modę pagaliau priartėjo prie tikrojo savo herojės amziaus, o Saulius Bareikis – Haroldas – visiskai nutolo nuo to tyro astuoniolikmečio jaunuolio...

Kiek esu snekėjusi su aktoriais, visi uzsimena, kokia svarbi jiems seima, kokios supratingos jų zmonos, laikančios keturis namų kampus, kai jiems reikia susikaupti vaidmeniui (ta būsena, aisku, nuolatinė). Atsiimdami kokį apdovanojimą jie viesai padėkoja savo moterims, bet nė vienas nepazada nors truputį kokio kampo savo stipriais pečiais palaikyti...

Ne veltui J. Miltinis sakė, kad aktoriams geriau nesituokti. Nors tai tinka ne tik aktoriams... Gali būti dvasingu egoistu tol, kol esi vienas. Daryk, ką nori, gyvenk, kaip nori, sakyk, ką nori. Kai tavo gyvenime atsiranda seima, pabrėziu – atsiranda seima, viskas keičiasi. Bet dauguma menininkų vedę daznai gyvena taip, lyg tebebūtų viengungiai. Kam tada kankinti seimą, zeminti zmoną? Didziuojasi, kad issiskyrė, kad trečią kartą susituokė ar kad su jais nesikalba paaugliai vaikai... Didziuojasi todėl, kad visi suprastų, kaip dėl meno jie pasiaukojo. Koks paradoksas: meno paskirtis yra skleisti tiesą ir gėrį; deja, tie, kurie turi tai daryti, kartais elgiasi visiskai kitaip. O į juos ziūri jų vaikai. Ir mokosi is jų. Senovės filosofai, skelbdami savo tiesas, jomis ir vadovavosi, nors, aisku, taip pat ne visi...

Kazkada buvote nevedęs ir tų grazių tiesų turbūt nesilaikėte?

Bet juk sakiau: kol esi vienas, gali eksperimentuoti. Taip, buvau jaunas, alinau save vaidmenimis. Menas yra terapijos priemonė dvasios ligoms gydytis. Tai – aksioma. Pabandykite mane nuginčyti! Tegul kas nors man papriestarauja, kad meno zmonės nėra siek tiek...

...trenkti?

Ne trenkti – maziau ar daugiau kenčiantys nuo gilių dvasinių krizių. Menas, o ir teatras yra gera priemonė atsakymams į kylančius klausimus gauti. Bet tik tol, kol dar mokaisi. Perzengus ribą į profesionalumą, pageidautina jau būti pasveikusiam.

Jūs jau sveikas?

Tikiuosi! Tuomet viskas stoja į savo vietas: į darbą ziūri kaip į darbą, ne kaip į kokią sventą misiją, o į meną – kaip į intelektinę pramogą. Bet mūsų teatro mokykla remiasi kitokiais principais: alink save, aukokis, kankinkis, dirbk kuo sunkiau, nevalgyk, nemiegok, jei mylėsi – tai tik savo vaidmenį... Liek prakaitą, dar geriau – kraują. Ir as jį liejau. Privalumas tas, kad aktoriaus profesija yra puiki norinčiam tapti ZMOGUMI.

Ar taip tą profesiją suprato ir jūsų zmona Indrė?

Indrutė mane isgydė pačiame sunkiausiame etape. Kol galų gale susivokiau, kaip ir dėl ko noriu gyventi. Ji man nepaprastai padėjo kaip mylima moteris ir kaip draugė. Esu jai uz tai labai dėkingas. Moterys mano gyvenime paliko daug gėrio. Pirmiausia mama. Kai buvau dvidesimties, viena draugė. Turėjau rimtų fizinių problemų ir ji mane tiesiog istraukė is duobės, padėjo man atsistoti ant kojų. Paskui, daug vėliau, sutikau Indrutę.

Mūsų sūnus Domukas, kuriam treji, mane visiskai pastatė į vietą. Įtariu, kad beveik pazabojau savo egoizmą.

Tobulumui juk ribų nėra, ar ne? Tik grėsmė tapti per daug teigiamu herojumi... Nejaugi nebuvo momentų, kai jautėtės labai „kietas“, kai norėjosi susukti: „Na, visi matėte, kaip as suvaidinau?!“?

Keistas dalykas: matyt, mano egoizmas gyvuoja kiek kitokia nei įprasta forma. Man niekada nebuvo svarbu būti matomam, atpazįstamam, nuolatos kur nors smėzuoti. Draugai kartais pasisaipo: „O, zinomas aktorius? Toks zinomas, kad niekam nezinomas.“ Ilgai net teatro budėtojas manęs neatpazindavo. Esu zmogus is minios. Bet! Visada norėjau isnirti is jos ir pasirodyti taip, kad mane ilgai atsimintų. O tuomet vėl tapti nepastebimas. Man patiko kuo sunkesnės situacijos, kuo sunkesnės aplinkybės ir kuo sunkesni vaidmenys. Kai juos įveikdavau, apimdavo geras jausmas. Taip buvo anksčiau, kai gyvenau vienas. Nors... Tas noras turbūt rusena iki siol, tik į viską ziūriu siek tiek paprasčiau. Svarbus ne daugumos, o profesionalų pripazinimas, bet jis niekada jokia forma nebus isreikstas. Ne, meluoju: sykį įvertino – tai, manau, buvo tiesiog nesusipratimas, atsitiktinumas... Minia arba dauguma bet kokį profesionalo ar neprofesionalo pasirodymą apibūdina taip: „Artistas.“ Vadinasi, ir jūs, ir as galime būti artistais. Galime kartu vaidinti kine ar seriale, gal net teatre, apie jus pradės rasyti kaip apie aktorę... Tad maloniau, kai darbą įvertina profesionalai arba kolegos, nes ne visi gali atskirti profesinius niuansus ir tai yra normalu.

Tačiau kazkaip nesitiki, kad aktorius aktorių, kaip ir gydytojas gydytoją ar teisininkas teisininką, labai nuosirdziai pagirtų... Nesu to mačiusi ir net girdėjusi apie tai.

Suvoki tai is tam tikrų zenklų. Ir man to uztenka. Bet stai kas įdomu: iki sios dienos nė vienas aktorius ir nė vienas rezisierius kalbėdamas apie Lietuvos teatrą ar apie spektaklius nė sykio nėra paminėjęs mano pavardės, bent as to nezinau. Jeigu vertini aktorių, jo darbus, jeigu jis patinka kaip zmogus, jeigu juo zaviesi, – taip ir sakai. Dabar mes kalbamės ir as galiu paminėti daugybę puikių aktorių, gerų profesionalų, kuriuos pazįstu, myliu, gerbiu. Na, kad ir R. Vilkaitį, L. Laucevičių, A. Kelerį, V. Masalskį, D. Meskauską, V. Sapranauską, A. Sakalauską, V. Martinaitį, A. Zebrauską, R. Cicėną, G. Savicką, D. Gavenonį, D. Gumauską, R. Kazlą, A. Bialobzeskį... Taip pat J. Onaitytę, E. Gabrėnaitę, N. Savičenko, V. Kuodytę, R. Samuolytę, E. Mikulionytę ir daugelį kitų. Mums stinga vieso bendravimo kultūros. Matyt, nėra tradicijų, jos uzmirstos arba ignoruojamos. Kita vertus, kalbėti apie kolegas, gėrėtis jų darbais gali tik sveika, stipri asmenybė. Taigi esu visai nezinomas ir kartu – labai zinomas tarp savų. Čia tas variantas: jeigu apsimestum miręs, staiga pamatytum, kad ir kiti viską zinojo, matė, suprato.

Gal tai nacionalinis lietuvių bruozas?

Gal ir ne. Tiesiog bendros kultūros stoka. Kas trukdo būti nuosirdziam? Nacionaliniai bruozai? Ne! Tai nesubrendusios visuomenės pozymis. O kokia ta visuomenė galėjo būti? Pries karą visa inteligentija buvo isvezta arba nuzudyta. Yra puikių zmonių, tačiau didzioji dauguma – pavydūs, agresyvūs, storzieviski... Kad kas nors į gerąją pusę pasikeistų, turbūt reikia daug laiko. Bet ką as čia kalbu!

Kaip koks moralizuotojas – tikrai...

Tik gaila vaikų, kurie tai mato, o jeigu mato, kodėl turi eiti kitu keliu? Apskritai, kokia Auksčiausiojo ironija: gimti tokioje mazoje salyje, kur zmonės sneka itin reta kalba, gimti siais laikais ir dar turėti tokią profesiją!

Na, kas jau kas, bet jūs tikrai negalite skųstis nei vaidmenų stoka, nei įvairove. Va, ir rusai seriale kurti pagrindinio vaidmens pakvietė, mylėjo jus, rūpinosi jumis, vos ne gėles jums po kojomis klojo...

Nesaldi pradzia buvo Maskvoje! Astuoniolika metų rusiskai nesnekėta. Suprasti suprantu viską, bet kad ta kalba negalėsiu laisvai mąstyti kaip vaikystėje – nesitikėjau. Zodzių trūkumas, linksniai... Uztat kolegoms buvo smagu manęs klausytis! Dėl to gavau pravardę Čiukonecas... Nuo Suomijos, suprask, karstas Baltijos salių vyras, kuris iskraipo tobulą ir pačią graziausią kalbą pasaulyje... Bet ir as netylėdavau – rasdavau, ką atsakyti. Kompanija buvo puiki. Tik sis verslas mane siek tiek nustebino. Ten jautiesi lyg patekęs į fabriką. Nieko nejaudina: kaip, kas, kodėl? Nori ar nenori, tą dieną turi padaryti tiek ir tiek. Nesvarbu, kas tu: aktorius, rezisierius, scenaristas. Pamirsk kokybę, ji niekam nerūpi. Rūpi tik kiekybė.

Serialų daug, konkurencija didelė, vos ne kasdien vyksta premjeros. Kuriami jie siaubingomis sąlygomis. Filmuojami apleistose, belangėse gamyklose dieną naktį. Tol, kol kas nors krinta, neislaiko moraliai ar fiziskai. Man apie tai pasakojo tie, kurie ten dirbo. Mums buvo geriau. Nors irgi dirbdavome nuo ryto iki vakaro – grįzus traukdavo tik pagalvė. Pirma diena buvo tikras pragaras. Atvaziuoju į Maskvą, pasitinka mane stotyje ir veza grimuotis. Bandau issizioti, kad gal nors daiktus leistų pasidėti ir nusiprausti. Ne, nėra laiko! Nugrimuoja, tekstą – į dantis, ir pirmyn! Saukiu jiems: „Ei, palaukit, ką, kur, kaip daryti?!“ O man atsako: „Nieko nieko, tik greitai, bevaidindamas viską suprasit...“ Darbą visi ten gauna sunkiai, todėl jį labai brangina, bet yra isnaudojami. Buvo ir tokių, kurie susileisdavo vaistų ir eidavo vaidinti.

Jie neturi teisės net susirgti?

Kartą persalusi ir karsčiuojanti partnerė beveik alpdama pasnabzdėjo man, kad viskas, daugiau vaidinti nebegali. Tada ėmiau rėkti: „Ar jūs akli ir nematote, kas darosi?! Greičiau kvieskite gydytoją!“ Visi puolė manęs raminti: bus tas gydytojas... Jie tiesiog vylėsi, kad viskas praeis savaime. Sykį nesusilaikiau ir pareiskiau: „As ne vergas! Dirbsiu astuonias valandas ir manęs nejaudina, kad kitus verčiate po dvylika!“ (būdavo tokių dienų). Jie is nuostabos kone patys nualpo. Paskutinį mėnesį dirbau kaip normalus zmogus.

Lietuvą pasiekdavo gandų, kad kaip koks Ali Baba maudotės piniguose...

Ir zvanginu auksines monetas? Uzdarbis buvo didelis. Tiesa. Bet ne pinigai esmė! Kai tai sakau, visi gudriai sypsosi: „Na jau, ne pinigai...“ Man norėjosi kitokios erdvės, kitokio oro. Kad ir kaip keistai tai skambėtų. Mačiau visko. Zinot, kas ten patiko? Anksčiau neįmanomi dalykai pasidarė įmanomi. Rusų kinas atsigauna, o jų aktoriams jau atsiveria Bolivudas ir Holivudas. Jeigu esi talentingas ir troksti būti populiarus bei turtingas, galimybės labai realios.

Nebuvo tokios pagundos? Per Bolivudą – į Holivudą?

Mano padėtis kitokia. Turiu seimą ir jaučiu uz ją atsakomybę. Jei gyvenčiau vienas – kodėl ne? Yra pasiūlymų. Bet kada galiu grįzti į Maskvą. Gyventi.

Tačiau ar zmonės supranta, kai mandagiai linktelite: „Ne, ačiū.“?

Nesupranta! Nei čia, nei ten. Kai Maskvoje pasakiau, kad su seima ruosiuosi atostogauti, todėl nesiimsiu dviejų vaidmenų kine, paziūrėjo kaip į beprotį. Tas atostogas planavome labai ilgai. Man jos buvo svarbios. Ir kaip puikiai praleidome laiką Italijoje! Prie fantastisko Komo ezero Alpėse. O grazu… Pamenu, kadaise vaidinau A. Strindbergo pjesėje „Freken Julija“ (tik sį spektaklį greitai numarino). Mano personazas Zanas sakė: „Isvaziuokime greičiau! Viena diena – Bazelis, o is ten – į Komą!“ Burbėdavau, kad tokių nezinau. Kas tas Komas? Skamba kaip koma... Gal ismetam tą tekstą? O po dvidesimt metų nuvaziuoju prie Komo ir suprantu, ką turėjo galvoje, matyt, prie sio ezero lankęsis A. Strindbergas. Ten neįmanoma negrįzti.

Nebuvo minčių pasiimti seimą ir vykti ten, kur vilioja pasiūlymai?

Kalbėjomės apie tai. Buvo labai rimtų gundymų. Tačiau nesame tokie kosmopolitiski, kad gera būtų visur. Kartais pavydziu draugams, kurie sugeba gyventi bet kur. As negaliu. Ir Indrutė negali. Esu tarsi istremtas į kalėjimą, kurio durys atviros, bet negaliu is jo iseiti. Na, negaliu! Tai vėlgi Kūrėjo pasisaipymas is manęs: Jis tikrai turi humoro jausmą… Daug kartų pasitaikė gerų karjeros galimybių. Ir pries desimt metų, kai dar buvau vienas, neisvaziavau į Londoną. Kas laikė? Nezinau. Neabejoju, kad man tuomet būtų pavykę. Tačiau kazkas laikė! Priprantu prie savo erdvės. Kitur jaučiuosi nuo jos atplėstas. Pasiseka siek tiek prisijaukinti svetimą miestą, kad jis būtų nebeatgrasus, kaip dabar Maskva, bet tik tiek. Skrydis dar įmanomas, dar ir amzius leidzia, tačiau jaučiu, kad didesnė prasmė yra toliau gyventi Zygio gatvėje, Zirmūnuose…

Bet kada nors gal sėdėsite krėsle prie zidinio, aplinkui ropinės anūkai, o jūs galvosite: po galais, kodėl tada nepasiryzau?

Neseniai skaičiau interviu su aktoriumi M. Bojarskiu ir viduje pasijuokiau. Zmogus staiga nubudo, prasikrapstė akis ir nustebo: „Ė, kur as buvau, kad nemačiau, kaip uzaugo mano vaikai? Dabar nieko nenoriu, tik su jais būti! Bet jie jau svetimi.“ Nenoriu, kad sitaip nutiktų ir man. Ir taip esame gana keistos profesijos zmonės. Kaip kokia sekta: tamsoje vaidiname, tamsoje repetuojame, tamsoje susitinkame, kazką ten demonstruojame, vėliau dar vienas kitam paplojame.
Beje, siuo metu pradėsiu repetuoti vieną pjesę su puikiu personazo tekstu apie aktorius. Moteriai siūlomas poilsis kruiziniame laive: „Tu ten susirask vyrą. Būtų gerai – kokį nors aktorių. Su jais, zinok, labai paprasta. Meiluziai jie puikūs, o ir problemų sudaro nedaug. Jiems tik laiku reikia paploti!“

Tai turbūt tinka visiems vyrams...
 

Источник Zmones24.lt >>>