Интервью с Дэйнюсом
Dainius Kazlauskas: zvaigzdė? Ja esu namuose!
Simona Jansonaitė
06-12-2008
Aktorius Dainius Kazlauskas (37) interviu dalija retai, tačiau susitikęs su zurnalistais kartais praranda laiko pojūtį: vieną akimirką zvilgterėjęs į laikrodį staiga susiima uz galvos – pasirodo, dar pries pusvalandį turėjo būti kitame susitikime.
Garsus Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius zvaigzde tapo ir daugiamilijoninėje Maskvoje – su Rusijos aktorių zvaigzdynu suvaidinęs seriale „Sirdzių ėdikės“ uzsitarnavo daugybės ziūrovų simpatijas.
Serialo „Sirdzių ėdikės“ transliacijos vieną dieną buvo tiesiog nutrauktos. Jus, kaip aktorių, toks sprendimas uzgavo?
Si zinia man pačiam netikėta ir įdomi, reikės pasidomėti. Nufilmavome sesiasdesimt ar sesiasdesimt penkias serijas, ir viskas – nebeseku, kaip serialui sekasi.
Bet, kiek pamenu, serijų turėjo būti lyg ir astuoniasdesimt...
Filmavimai neprasidėjo laiku, todėl galiausiai pritrūkome laiko. Kai pasirasėme sutartį, prodiuseriai zinojo, kad turiu daug darbų ir liepos pirmąją man būtina grįzti į Lietuvą, tad teko scenarijų siek tiek perrasyti, sutrumpinti. Kai kas nusivylė, tačiau issiskyrėme graziuoju.
Darbai turėjo būti labai svarbūs, jei dėl jų scenaristus net privertėte perrasyti serialo siuzetą?
Apie naujus darbus kalbėti dar nenoriu ir nelabai galiu. Ačiū Dievui, pasiūlymų dirbti kol kas netrūksta, jėgų jiems taip pat dar uztenka.
Pusmetį gyvenote Maskvoje, kur darbo ir gyvenimo ritmas – beprotiskas. Bet panasu, kad Lietuvoje pasidavėte ne ką mazesniam tempui?
Maskvoje ritmas buvo beprotiskas tikrąja sio zodzio prasme. Ir tikrai nezinau, ar ateityje dar norėčiau tokios patirties. Kiekvieną dieną tekdavo dirbti po dvylika valandų, kartais per dieną reikėdavo ismokti po keturiasdesimt puslapių rusisko teksto. Negana to, vienai scenai tekdavo labai mazai laiko: persirengti, persigrimuoti, ismokti tekstą, suderinti apsvietimą, nufilmuoti – viskam turėdavo uztekti pusvalandzio. Kartais neturėdavome laiko nei į tualetą nueiti, nei parūkyti. Jei tokiu tempu reikėtų dirbti kiekvieną dieną, matyt, ilgai netraukčiau. O kai kas ir netraukia – saujomis vaistus geria.
Man buvo sunku, galbūt kai kuriais atvejais net sunkiau nei kitiems, kita vertus, po darbų aikstelėje manęs, kitaip nei kolegų, nelaukdavo spektakliai ar kiti filmavimai. Aktoriai ten priversti daug dirbti, kitaip būtų sunkoka finansiskai.
Tai viskas – tik dėl pinigų?!
Ne tik. Tiesiog ten daug zmonių, visi konkuruoja, dėl visko kovoja, todėl sveikatą ir eikvoja. Bet Maskvoje bent jau atsiranda prasmė kovoti, nes tai įmanoma – salis didelė, vieną dieną pastangos galiausiai vis vien atsiperka. Zmonės nori būti garsūs, o kiek tai kainuos jėgų, ne kiekvienas apskaičiuoja. Bet juk normalu: pasirinkus tokią profesiją nenorėti būti garsiam gal būtų kvailoka. Nors nezinau... Sitie dalykai mane baisiai jaudino jaunystėje: norėjosi būti pastebėtam, įvertintam. Nesvarbu, kokio darbo imiesi, svarbu, kad jis būtų vertinamas. O kai esi jaunas, tai tiesiog būtina.
Beje, mano amziaus aktoriai Rusijoje laikomi jaunais, tačiau yra dar jaunesnių. Ir si karta nejaučia ribų, pasaulis jiems delne telpa: būti Niujorke, Maskvoje ar Bolivude nėra didelio skirtumo. Mūsų karta tokių galimybių neturėjo.
O Europa?! Juk sienos atsivėrė, su jomis turėjo atsirasti ir daug naujų galimybių?
Paradoksalu: sienos atsivėrė, manėme, kad būsime labai reikalingi, o galiausiai pasirodė, kad niekam mūsų nereikia. Nors, zinoma, visuomet būna isimčių...
Ačiū Dievui, turime teatrą, kuriuo galime pasidziaugti, pasigirti, turime ir ko siekti. Tačiau jei aktorius nori būti zinomas, populiarus, jam reikia kino, o mes jo kaip ir neturime. Nors zmonėms, trokstantiems būti zvaigzdėmis, pasisekė, nes kiną pakeitė visagalė televizija. Ji isties daro stebuklus.
Esate vienas tų, kurie neabejoja, kad bent jau Lietuvoje tapti populiariam nėra sudėtinga: uzsuki į vieną kitą vakarėlį, pasisukioji su reikalingais zmonėmis, patenki į fotoaparato objektyvą, pasmėzuoji televizijoje ir tu – jau zvaigzdė?
Tikrai nemanau, kad sis kelias lengvesnis uz tą, kurį pasirenka aktorius, ryzęsis tapti profesionalu. Būsima zvaigzdė turi atiduoti daug jėgų: juk reikia visur rodytis, demonstruotis, pūsti apie save burbulus, nuolat galvoti, strateguoti. Manote, tai paprasta? Visada yra dvi medalio pusės ir negalima pasakyti: „Toks kelias yra blogas, o toks – geras.“ Kiekvienas zmogus pagal galimybes, norus pasirenka savąjį ir juo eina. Kiekvienas kelias savotiskai sunkus, nes yra tik tau skirtas.
O jei juo eidamas jauti malonumą?
Valio! Tai ir sakau, kad zvaigzdėms dabar – aukso amzius (juokiasi)!
Nejaugi jums niekada nebuvo pavydu, kad kai kuriems zmonėms dalykai, kurie daugeliui pasiekiami tik sunkiu darbu, prieinami, rodos, vienu rankos mostelėjimu? Niekada nesinorėjo tapti tiesiog zvaigzde?
O as esu zvaigzdė! Namuose esu pats geriausias, čia niekada man nestinga dėmesio. Tokia pati zvaigzdė yra ir mano zmona Indrė (sypsosi).
Jeigu rimtai: zinoma, būtų puiku, jei darbas, pastangos būtų adekvačiai vertinamos. Bet siais laikais tai yra tokia retenybė, prabanga, net kai kalbame apie tą, kitą, kelią. O kai dar pagalvoji, kad graziausi gyvenimo metai prabėgo saltose, tusčiose salėse, kai zmonės isgyveno blokadą, neturėjo pinigų. Tuomet visiskai nebuvo svarbu, kaip aktorius vaidina, – ziūrovų tiesiog nebuvo. Dabar viskas yra visiskai kitaip...
Kalbate, lyg būtumėte astuoniasdesimties!
Na, man nėra tiek, kita vertus, esu jau gana senas. Aktoriaus profesijoje trisdesimt septyneri – gana daug. Rezisūroje būčiau jaunas, o stai aktorystėje – beveik pensininkas. Tai profesija, reikalaujanti daug fizinių jėgų. Laikui bėgant jauti, kaip po truputėlį pradedi byrėti, resursai senka, nors pagal amzių, atrodytų, esi dar visiskai jaunas. Bet visada yra viltis: jei dar nors truputį krutame, vadinasi, ir vaidinti galime (juokiasi).
Pakalbėkime dar apie Maskvą. Sprendimas vaziuoti į Rusiją buvo susijęs su noru nugriauti sienas, jei ne į Vakarų, tada bent jau į Rytų pusę?
Kokias sienas?! Viskas paprasta: zmogui pasiūlomas darbas, ir jis arba sutinka su pasiūlymu, arba ne. Ir visai nesvarbu, čia, Lietuvoje, ar kitur kviečiama dirbti. Apsvarstai, pagalvoji, reikia tau darbo ar ne. Ir nereikia ieskoti gilių prasmių.
Tačiau siame darbe vien pasiūlymas ir begalinis noras dar nieko nereiskia – yra bandomieji filmavimai, per kuriuos turi įtikti ne tik tam, kuris pasiūlė, bet ir daugybei kitų seimininkų: prodiuseriams, zmonėms, kurie serialą gamina, ir tiems, kurie jį rodys. Kai nueini tokį kelią, ar dar įmanoma atsisakyti?
O pinigai? Jie ką nors reiskia?
Nieko. Gal reikėtų kiek kitaip klausti: „Kiek reikia turėti pinigų, kad zmogus islaikytų seimą ir nesijaustų zeminamas?“ Zinoma, jei seimos neturi, klausimas skambėtų visiskai kitaip, bet jei esi vyras, turintis pareigų, – pilietis, vyras, tėvas, brolis, sūnus... Nori nenori, privalai uzsikrauti daug atsakomybės, ir viena jų – finansinė. Turi būti vyriskas, ir ne kaip vyras, o kaip zmogus. Zinoma, mylima seima, kad ir kaip sektųsi, tave suprastų, bet juk pirmiausia turi būti sąziningas sau. Is esmės pinigų reikia tik tiek, kad seima galėtų normaliai isgyventi.
Ačiū Dievui, kol kas tiek, kiek uzdirbu Lietuvoje, mūsų seimos poreikius patenkina. Taigi pinigai svarstant, vaziuoti ar nevaziuoti į Rusiją, nebuvo pagrindinis klausimas.
Taip, Rusijoje pinigai buvo didesni, nei uzdirbu Lietuvoje. Ar tai malonu? Zinoma, malonu. Ar tai adekvatu darbui? Beveik. Kita vertus, svarbu, su kuo tą uzdarbį lyginsi: Rusijoje mano atlyginimas buvo normalus, čia – didelis.
Rusijoje akimirksniu tapote populiarus, gerbiamas kolegų ir rezisierių. Tai buvo netikėta?
Viskas, kas vyksta zmogaus gyvenime, yra netikėta. Mūsų profesijoje kaip niekur kitur daug kas paremta atsitiktinumais... Nors, kita vertus, galima tikėti ir tuo, kad sėkmė kazkur uzprogramuota. Laiku ir vietoje – visos zvaigzdės (gerąja prasme) turi tą patį sėkmės receptą. Vienas darbas gali viską pakeisti. Kitaip tai vadinama debiutanto sėkme. Ji priklauso kiekvienam, tik ne visi ja pasinaudoja.
Tokių atsitiktinumų jūsų gyvenime buvo pasitaikę ir anksčiau?
Zinoma. Kad ir gavus pirmąjį vaidmenį Gyčio Lukso filme „Zalčio zvilgsnis“, kai studijavau dar tik pirmame akademijos kurse. Jei ne sis filmas, niekada nebūtų buvę ir pirmojo mano vaidmens teatre. Poprisčino Nikolajaus Gogolio „Pamisėlio uzrasuose“. Turbūt esu gimęs su marskinėliais. Dziaugiuosi, kad nė dėl vieno vaidmens neteko kovoti, lipti kitiems per galvas, prasytis. Juk nesvarbu, ką suvaidinsi, svarbiausia – kaip.
Į Rusiją dar ketinate sugrįzti? Juk gavote keletą pasiūlymų, o apie vieną esate uzsiminęs labai intriguojamai: pasak jūsų, tokio net ir populiariausi rusų aktoriai laukia metų metus...
Isties tokį pasiūlymą gavau, tik isaiskėjo, kad tam vaidmeniui reikia daug vyresnio zmogaus. Kiti pasiūlymai?
Negalėjau jų priimti, kaip ir negalėjau nusifilmuoti visose astuoniasdesimtyje serijų... Visi puikiai zino, kad iki gruodzio pirmosios manęs nėra. Kaip bus vėliau, paziūrėsime.
Kita vertus, koks skirtumas, kur vaidinti, vaziuoti ar nevaziuoti. Neseniai grįzau is Australijos, tolimo kampelio. Kai skrendi, atrodo, toli, kai nuskrendi, paklausi savęs: „Na ir kas?“ Tie patys miestai, tie patys dangoraiziai, gatvės, kavinės, baznyčios, net zmonės tie patys. Nuskristi į kitą salį, kitą zemyną uztenka astuonių valandų, negana to, beveik visada esi namuose: telefono zinutės, internetas – nebereikia laukti mėnesių mėnesius, kol tavo laiskas pasieks adresatą ir grįs atsakymas. Kas bus toliau?
Ar tai gerai? Nezinau... Nelieka paslapties, keičiasi svajonės. Svajodavome nukakti į Australiją, pamatyti krokodilus ar koalas, o kai nuskridau, niekas manęs nenustebino – svajonė subliūsko. Taip as apvagiu pats save, pasaulis nenumaldomai traukiasi, mazėja, tuoj, rodos, tilps į delną. O su juo – ir visos mano svajonės.
Bet jų turbūt vis vien yra – nors ir mazų, bet tikrų?
Zinoma, yra, bet jos, laikui bėgant, tampa kitokios. Po truputį imi suprasti, kad tikrai esi pasaulio dalelytė – maza, unikali ir labai svarbi. Ir kad ta dalelytė gali pakeisti pasaulį, tik yra vienas „bet“ – pries tai būtina pakeisti save.
Turite svajonę pasikeisti tiek, kad galėtumėte keisti pasaulį?
Ne. Tokią svajonę turėjau vaikystėje ir, manau, ją turėjau ne tik as vienas. Kas nėra patyręs to siaubingo jausmo, kuris apima supratus, kad tavo tėvai kvailesni nei tu? O vėliau dar didesnio siaubo supratus, kad tik tu vienas esi tobulas ir labai protingas, todėl tik tu vienas galėsi pakeisti netobulą pasaulį? Tik senatvėje supranti, kad esi toks pat kvailas, kaip ir visi.
Pakeisti pasaulį vargu ar pavyks. Turbūt kiekvienam drįsčiau palinkėti neuzsikrauti ant pečių tokios sunkios ir neįmanomos misijos. Nenoriu nieko teigti ar įrodinėti, tenoriu susivokti, priimti tai, kas aplink mane. Mano beveik ketverių sūnus Dominykas vaziuodamas masina sugeba pastebėti viską – net grybuką ant medzio. Suprantu, kad gyvenimas trumpas, lekia kosminiu greičiu, ir vis dėlto kaip privalu lauku sau pasakyti: „Sustok, atsikvėpk, pamatyk, pajausk...“ Stai tada ir pamatysi, kad gyvenimas yra tobulas.
Vaidinate teatre, kine, televizijoje, dar ir rezisuojate. Ar tokiu greičiu bėgant gyvenimo keliu įmanoma sustoti ir atrasti ramybę? Galiausiai pastebėti, kad salia gyvena nuostabi moteris?
Taip, ji nuostabi. Tai pats brangiausias zmogus pasaulyje (zinoma, kaip ir mano mama, uosvė Irutė ir sūnus Dominykas). Indrę visada matau, ir kartais jai net nebūtina būti salia. Rysio su artimaisiais neprarandu net per atstumą. Geri santykiai seimoje, gyvenime, darbe zmogui labai svarbu. Taip atsiranda vidinė pusiausvyra, o kai ji yra, zmogus, matyt, tampa laimingas. Filosofai vis klausia: „Kas yra laimė?“ Man laimė slypi pusiausvyroje.
Esate laimingas?
Beveik. Siekti pusiausvyros – sunkus darbas, nematomas, uz kurį niekas nepagirs, nepaplos. Ir tai ne vieno zmogaus, o visos seimos darbas. Siekti laimės ir būti laimingam iki galo – sudėtingas procesas.
Būti geru tėčiu taip pat sudėtinga?
Visiskai
ne – tik atsakomybė didelė. Bet kai turi atsakomybės, viskas tampa paprasta.
Būti tėčiu – malonu. Juk vaiko norėjome, jis gimė is didelės meilės. Todėl dabar
didziausias mūsų rūpestis, kad Dominykas augtų zinodamas, jog yra mylimas ir
norimas.
