Po savaitės 38-ąjį gimtadienį švęsiantis aktorius Dainius Kazlauskas artimiausiu metu norėtų atsidėti tik režisūrai. “Persikonstruoti” žadantis menininkas šiandien labiausiai ilgisi publikos, kūrėjų ir kritikų diskusijos.

D. Kazlauskui, jėgas išmėginusiam tiek kine, tiek televizijoje, tiek teatre, nesvarbu, kur vaidinti, svarbu - kaip. Kovo pabaigoje pristatęs savo režisuotą spektaklį “Duetai”, aktorius neslepia norįs pailsėti nuo vaidybos ir paieškoti naujų saviraiškos kelių.

 - “Duetai” - dar jauni, bet jau tituluoti. Ar to ir tikėjotės?

- “Duetai” žmonėms patinka, bet niekas negali nurodyti konkrečių dalykų. Visi sako, kad tai tiesiog tarsi magija. O tai labai svarbu. Pasiūlos dabar labai daug, tad smagu, kad publika “Duetus” pastebi. Kaune kovą vykusiame “XXXI teatro festivalyje” spektaklis laimėjo publikos simpatijas, o Viktorija Kuodytė buvo pripažinta geriausia moterimi aktore. “Duetus” režisavome kartu su ja - abu buvome ir aktoriai, ir režisieriai.

 - Ką veiksite toliau?

- Planų neturiu - Dievas nusijuoktų. Noriu pailsėti. Tiesiog dabar toks etapas. Reikia ieškoti. Pjesių, vaidmenų, žmonių, pinigų, draugų, bendraminčių. Tai ilgas kelias.

Dabar mąstau apie režisūrą. Turiu pilną teisę režisuoti - aktoriumi aš tapau vėliau. Ilgą laiką man pakako kūrybos procese dalyvauti šalia aktorių, pakako režisūros, vėliau ėmiau ir vaidinti. Dabar tikiuosi, kad pavyks kažką pastatyti kaip režisieriui. Manau, kitas mano darbas būtent ir bus režisūrinis. Galbūt jis bus Maskvoje - keliai ten nėra uždaryti. Tad planuoju “persikonstruoti”.

Svarbiausia - sąžiningumas

 - Esate vaidinęs ir teatre, ir kine, ir televizijoje. Kur dirbti jums buvo mieliau?

- Mieliausia - geras darbas ir kompanija. Nesvarbu kur. Scenoje yra sunkiau. Kino galimybės kitokios. Ten svarbu susivokti “čia” ir “dabar”, prieš trisdešimt žmonių, stovinčių aplink tave. Kine iki galo nematai visumos, nemato niekas. Gal tik scenaristas įsivaizduoja, kad jis turi pabaigą. Lietuviškame variante scenarijus apskritai būna iš trijų sakinių ir niekas iki galo nežino visumos - nei aktoriai, nei režisieriai. Kine režisūra prasideda tik montaže. Aišku, reikia ir gerai nufilmuoti. O teatre matai visumą, vaidini nuo pradžios iki galo. Tai kur kas sunkiau. Daugelis kino aktorių tiesiog negali būti scenoje.

Bet manau, kad kvaila sakyti, jog teatras yra kažkokia tikroji tiesa, o kinas ar televizija - menkesni. Bet koks gebėjimas būti, galėti ir ten, ir ten yra aktoriaus turtas, patirtis. Reikia talento ir profesionalumo. Tarkime, užsienyje yra visko - ir rimto teatro, ir popso, ir šou, ir klubinės kultūros, ir komercinės kūrybos. Tačiau visa tai yra atskirta. Jei eini į Brodvėjų, žinai, kad gali tikėtis rimtos scenos, jei eini į humoro klubą, žinai, kad ten rasi komiką. O pas mus viskas yra persimaišę.

Tie patys aktoriai užsiima ir rimta kūryba, ir, kaip pas mus įprasta sakyti, chaltūromis. Bet juk tai neatsakinga: jei esi sąžiningas ir gerbi save, vienodai pastangų atiduosi tiek nekomerciniam teatrui, tiek šou darbui. Tai vidinės kultūros dalykai. Viskas, ką tu darai, yra tavo. Nesvarbu, ar užsiimi savo pagrindiniu darbu, ar chaltūromis, kokybė neturi skirtis. Nesvarbu, ar tai televizija, ar teatras - svarbu, kad viską stengtumeisi atlikti taip gerai, kaip tik gali. Tačiau publikai to kol kas, matyt, nereikia. Manau, tik dvidešimt procentų visuomenės yra sąmoningi ir gebantys atsirinkti. Likę aštuoniasdešimt procentų suvartoja viską, kas jiems pateikiama.

Trūksta dialogo

 - Pasigendate publikos skonio?

- Mūsų publika dar nemoka atsirinkti. Kaimyninėje Lenkijoje teatras yra virtęs gyvenimo būdu, pas mus kol kas ėjimas į teatrą vis dar yra tik “pasikultūrinimas”. “Teatras”, “spektaklis”, “menas” - galingi žodžiai, po jais nesunku pasislėpti. Kas yra skonis? Tai be galo svarbus dalykas. O jo pas mus trūksta. Prisiminkime Lietuvos vardo paminėjimo priežastį. Po mosto kuoka sekė du šimtai metų miglų ir tylos. Tuos du šimtus metų vėluojame iki šiol. Manau, norint, kad tai pasikeistų, prireiks dar kelių dešimčių metų. Kol kas mes net neturime žmonių grupių: kurdamas negali įsivaizduoti, kam kuri.

Kartais sakai: “Tai visiškas debilizmas, absurdo viršūnė...” Bet tas dalykas Lietuvoje staiga tampa be proto populiarus. O kartais atrodo - va, tai yra gerai! Bet tas dalykas numiršta vos gimęs. Aš nesuprantu, pagal ką žmonės vertina ir kaip. Tiesa, publikos diagnozės niekas ir nežino - girdisi tik kritikų balsai, vėliau publika orientuojasi būtent pagal juos. Ir ratas užsidaro. Kūrėjai taip pat turėtų drąsiai apie tai šnekėti, diskutuoti, lavinti. Deja... Galbūt tylėti yra tiesiog patogiau.